LID pirmininkė dalinasi atsakymais į pacientams kylančius aktualiausius klausimus:

KUO PAVOJINGA JUOSTINĖ PŪSLELINĖ? KOKIOS GALI BŪTI KOMPLIKACIJOS?

Klausimas. Kuo pavojingas juostinis herpesas? Kokios persirgus gali būti pasekmės?

Neuralgija po juostinės pūslelinės yra dažniausia ir labai svarbi komplikacija. Skausmas kartais nepakenčiamas, intensyvėjantis prilietus ar atšaldžius odą, judant. Neuralgijos priežastis – Varicella zoster viruso sukeltas nervo ir ganglijo uždegimas. Ši neuralgija pasitaiko iki 20 proc. ligonių, persirgusių juostine pūsleline, o vyresniems negu 50 m. asmenims dažniau: 60 m. – beveik 50 proc., 70 m. – 73 proc. Ankstyvas gydymas antivirusiniais vaistais sumažina neuralgijos po šios infekcijos riziką.

Kai kurie ligoniai (apie 2 proc., esant normaliam imunitetui, ir 10 proc., esant imunodeficitinei būklei) suserga juostine pūsleline pakartotinai.

Pavojingiausia juostinės pūslelinės akių forma, gali būti pažeidžiama ragena. Sergant ausies juostine pūsleline, bėrimų atsiranda ant ausies kaušelio ir aplink jį, kartais ir išorinėje ausies landoje, gali sutrikti klausa. Gali atsirasti veidinio nervo parezė. Gali išsivystyti antrinė bakterinė infekcija, likti randai.

Retais atvejais gali išsivystyti meningoencefalitinė forma. Retai pasitaiko generalizuota juostinės pūslelinės forma.

PRIEŠ DAUGIAU NEI 10 METŲ ĮSISIURBĖ ERKĖ. AR TIKRINTIS DĖL GALIMŲ LIGŲ?

Klausimas. Prieš 12-13 metų, kai buvau paauglys, grįžęs po miško kitą rytą kirkšnies pusėje pastebėjau įsisiurbusią erkę, ją ištraukiau, tačiau į gydytojus nesikreipiau. Ar praėjus tokiam dideliam laikotarpiui yra prasmė pasitikrinti dėl Laimo ligos ir kitų erkių sukeliamų ligų? Ar ji gali būti besimptomė ir šitiek metų nepasireikšti?

Tiek Laimo liga, tiek erkiniu encefalitu galima persirgti lengvai, nepastebimai. Jei šiuo metu nėra skundų, galėtų būti naudingas nebent serologinis tyrimas dėl erkinio encefalito. Jei jis rodytų persirgtą lengva forma erkinį encefalitą, imunitetas būtų susidaręs visam gyvenimui ir tai reikštų, kad skiepytis nuo šios ligos jau nereikia.

Dėl Laimo ligos nesant skundų tirtis nereikia, nes radus antikūnų kraujyje nesant klinikinių požymių gydymas neskiriamas. Vėlyva Laimo ligos stadija gali pasireikšti po daugelio metų, jeigu nebuvo gydyta ar nebuvo pastebėta ankstyva lokalizuota stadija (migruojanti eritema).

GUZIUKAS ANT LYTINIŲ LŪPŲ

Klausimas. Prieš pusantrų metų, po maudymosi vonioje, man atsirado guziukas ant lytinių lūpų. Teko operuoti, nes labai užaugo ir skausmas buvo baisus. Rado E. coli bakteriją. Gėriau antibiotikus, tačiau tas guziukas kartojosi beveik kas mėnesį, bet 6 kartus pūliai iš guziuko patys išbėgdavo. Šiais metais vėl teko operuoti, ir rado tą pačią bakteriją. Noriu paklausti, ar yra tikimybė, kad antibiotikai nepadėjo, ir ta bakterija vis lieka pas mane organizme? Ar vis ją kažkur “pasigaunu”? Kelis kartus guziukas atsirado po maudynių vonioje, bet maudantis ir po dušu situacija negerėja, tik rečiau atsiranda.

Pūliniai lytinių organų srityje gali pasikartoti apie 6 proc. atvejų. Antibiotikai šalia chirurginio absceso gydymo gali būti skiriami tais atvejais, kai yra nepasveikimo ar infekcijos išplitimo rizika, t.y. dydis ≥5 cm, sudėtinga vieta pilnai išdrenuoti abscesą, infekcijos išplitimas į kitas sritis (pvz., pilvo siena, šlaunis), kai yra rizika atsparaus auksinio stafilokoko, sisteminiai infekcijos požymiai (karščiavimas, padažnėjęs širdies pulsas, kvėpavimo dažnis), imunosupresija ar pasikartojanti infekcija. E. coli yra žarnyno normalios mikrofloros dalis. Taigi antibiotikai nėra būtini visais atvejais, nepaisant to infekcija gali kartotis, o šitą bakteriją pasigauti nėra sunku, nes ji yra visai šalia, žarnyne, ir ji yra dažnas infekcijos, pvz., šlapimo takų, sukėlėjas.

AR ŽMOGUS GALI UŽKRĖSTI LAIMO LIGA?

Klausimas. Ar lėtinė negydoma Laimo liga gali būti užkrečiama nuo žmogaus žmogui?

Lėtinė negydoma Laimo liga neužkrečiama nuo žmogaus žmogui. Šia liga užsikrečiama įkandus suaugusiai erkei ar nimfai, užkrėstai Laimo ligos sukėlėjais bakterijomis borelijomis. Borelijų gali būti perduodama per placentą, bet taip nutinka retai.

RADO AUKSINĮ STAFILOKOKĄ: KOKIE GALI BŪTI PADARINIAI?

Klausimas. Vyro žaizdoje buvo rastas auksinis stafilokokas, lengvos formos, atsparus tik penicilinui, o visiems kitiems jautrus. Pūliavimas buvo tik vietiškai, neišplitęs, gydytoja liepė tiesiog plauti druskos tirpalais, antibiotikų kol kas nevartoti. Deja, taip besigydydami gavom dar vieną, kitos rūšies bakteriją, ir jau stiprią (nebe AS), ir jau paskyrė antibiotikus. Pranyko visi pūliavimai, tačiau žaizda sunkiai gijo. Pakartojus pasėlį po poros mėn. – vėl išaugo auksinis stafilokokas, bet vėlgi lengvos formos. Vėl be antibiotikų išsigydėm. Dabar jau žaizda užgijusi, bet įdomu, ar dabar tas auksinis stafilokokas likęs visam gyvenimui? Esu girdėjusi iš gydytojų, kad auksinio stafilokoko pagydyti neįmanoma. Ir jeigu likęs tas auksinis stafilokokas, kokie galimi padariniai organizmui?

Vien tik radimas S. aureus žaizdoje dar nereiškia, kad yra infekcija. Gali būti nešiojimas. Auksinis stafilokokas dažniausiai aptinkamas nosiaryklėje arba ant odos. Skirtingais duomenimis, auksinį stafilokoką nešioja (dažnai patys to nežinodami) nuo 30 iki 60 proc. sveikų žmonių.

Paprastai stafilokokai plinta kontaktiniu būdu: sveiki nešiotojai ar sergantys asmenys gali perduoti stafilokoką kitiems per užterštas rankas, pačius įvairiausius namų apyvokos daiktus. Užsikrečiama ir palietus paviršius: durų rankenas, sienas, ant kurių yra bakterijų.

Antibiotikai skiriami, kai yra vietiniai infekcijos požymiai (paraudimas, patinimas, karštis, skausmas).

Kadangi stafilokokai būna ant odos, tai dažniausiai sukelia odos ir minkštųjų audinių infekcijas, jei stafilokokas patenka į kraują, gali būti sepsis ir krauju bakterija gali patekti į kitus organus bei sukelti širdies vožtuvų, kaulų ir sąnarių, kvėpavimo takų, centrinės nervų sistemos infekcijas. Taip pat gali sukelti ir pooperacinių žaizdų infekcijas. Ant odos ar kitur patekęs mikroorganizmas sukels infekciją ar ne, priklauso nuo stafilokoko virulentiškumo, t.y. agresyvumo sukelti ligą, ir nuo žmogaus būklės: amžiaus, imuninės sistemos, kitų ligų, mitybos, higienos. Jei žmogaus imunitetas nusilpęs, jis greičiau susirgs, lėčiau pasveiks ir jam liga dažniau kartosis.

PO OPERACIJOS – HOSPITALINĖ INFEKCIJA, TRAUKULIAI

Klausimas. Tėvui operuota prostata, ligoninėje gavo hospitalinę infekciją, išaugo Klebsiella pneumonia. Iš ligoninės išleistas su temperatūra, prasidėjo neaiškūs traukuliai, po 4 mėn. ištino sėklidė. Gydytas imipenemo antibiotiku, dabar tie kojų ir rankų traukuliai retkarčiais pasikartoja. Ar tie traukuliai negali būti susiję su hospitaline infekcija? Operacija padaryta prieš 4 metus.

Iš klausimo nėra aišku, iš kur išaugo bakterija. Čia galėjo būti hospitalinė šlapimo takų infekcija. Jeigu kartu buvo ir sunkus inkstų funkcijos nepakankamumas, jo metu gali būti plaučių ir smegenų pabrinkimas, gali išsivystyti traukuliai. Traukuliai kartais gali išsivystyti ir dėl labai aukštos temperatūros. Taip pat traukuliai gali būti ir imipenemo šalutinis poveikis, bet kaip suprantu, antibiotikai skirti vėliau, kai traukuliai jau buvo. Tačiau galimos ir kitos traukulių priežastys, kurių yra labai daug.

LAIMO LIGA IR SPRANDO SKAUSMAS: AR YRA RYŠYS?

Klausimas. Ar nuo Laimo ligos gali skaudėti sprandą?

Sprando skausmas nėra būdingas Laimo ligai. Laimo ligos ankstyvoje diseminacijos stadijoje pažeidžiama periferinė nervų sistema ir smegenų dangalai. Klasikinė išraiška – poūmis limfocitinis meningitas su radikuloneuritu ir (ar) kranialiniu neuritu. Būdingiausi ir dažniausi požymiai – juosmens, krūtinės ar pečių juostos skausmas ir galvinių nervų (dažniausiai veidinio) parezė. Nors radikuloneuritas visada lydimas poūmio limfocitinio meningito, galvos skasumas nėra pagrindinis šio sindromo požymis. Dažniau ligoniai skundžiasi nepastoviu galvos ,,sunkumu” ir (ar) svaigimu. Sprandas nerigidiškas arba nedaug rigidiškas. Ankstyvoje lokalizuotoje (migruojanti eritema) ir vėlyvoje (lėtinėje) Laimo ligos stadijose galvos skausmas nebūdingas.

Reiktų pagalvoti apie kitas ligas, jei sprando skausmas yra su karščiavimu, tai būdinga erkiniam encefalitui ir kitoms neuroinfekcijoms.

AR GREITIEJI ŽIV TESTAI VISIŠKAI PATIKIMI?

Klausimas. Ar greitieji ŽIV pasitikrinimo testai iš tiesų yra efektyvūs apie 99 proc. ir gali nustatyti ir parodyti, jog asmuo yra užsikrėtęs arba neužsikrėtęs ŽIV infekcija? Ar tik iš veninio kraujo atliktas ŽIV tyrimas gali 100 proc. parodyti teisingą atsakymą?

Greitasis testas gali padėti įtarti ar atmesti ligą, bet tikrai ne 100 proc. Jeigu yra ŽIV įtarimas, reikia atlikti dar ir kombinuotą testą iš venos, nepaisant to, kad greitasis testas neigiamas. Jeigu greitasis testas teigiamas, dar irgi nieko nereiškia, turi būti teigiamas ir testas iš venos, kuris turi būti patvirtinamas dar vienu testu (imunobloto tyrimu), ir tik tuomet galima sakyti apie diagnozę.

Į PIRŠTĄ ĮKANDO ŠUO

Klausimas. Prieš savaitę gamtoje norėjau paglostyti šuniuką ir jis man įkando į rankos pirštą. Naminis jis. Pirštas kraujavo, uždėjau pleistrą. Maniau, praeis, bet pradėjo skaudėti. Praėjus 4 dienom nuvažiavau į ligoninę. Žaizda jau užgijusi. Liepė pasirinkt – ar skiepyt nuo pasiutligės, nes aš nežinojau, ar šuniukas skiepytas. Sutikau, buvo suleista vakcinos „Verorab“. Prastai jaučiuos nuo jos. Ar tikslinga ši vakcina praėjus tiek laiko? Ar verta ir toliau skiepytis, ar nutraukt sužinojus, kad šunelis neserga? Ar reikėjo skiepytis nuo stabligės, o gal ši vakcina ir nuo stabligės?

Vakcina nuo pasiutligės suleidžiama kuo anksčiau, tačiau tikslinga ir praėjus daugiau laiko, jeigu yra bent mažiausias įtarimas. Ši vakcina šalutinius reiškinius sukelia retai.

Jeigu yra karščiavimas, paraudimas, dar reikėtų kreiptis į gydytoją dėl galimo celiulito (išplitusio pūlingo poodžio uždegimo) po šuns įkandimo. Jeigu 14 dienų stebint gyvūną šis neserga, tai vakcinaciją galima nutraukti.

Vakcinacija nuo stabligės šiuo atveju tikslinga, jei nuo paskutinės revakcinacijos dozės praėjo 5 ir daugiau metų.

KRAUJO TYRIMAS, RODANTIS, JOG SKIEPYTIS NUO ERKINIO ENCEFALITO NEREIKIA

Klausimas. Galvoju apie skiepus nuo erkinio encefalito. Išgirdau patarimą pasidaryti kraujo tyrimus, kurie parodytų, gal esu persirgusi lengva forma ir įgijusi imunitetą šiai ligai. Ar išties atliekami tokie kraujo tyrimai ir ar tikslinga juos pasidaryti? Ar šie tyrimai mokami? Ar šeimos gydytojas gali skirti?

Taip, tokie tyrimai yra atliekami. Jeigu yra įtarimas, kad žmogus galėjo persirgti erkiniu encefalitu, t. y. jis dažnai būna gamtoje ar buvę daug erkių įkandimų, tikslinga šį tyrimą atlikti, nes persirgus įgyjamas imunitetas visam laikui ir tuomet skiepytis nereikėtų.

Ig G antikūnų prieš erkinio encefalito virusą tyrimas yra mokamas (apie 10 eurų), galima atvykti ir jį pasidaryti Infekcinių ligų konsultacinėje poliklinikoje. Jeigu šeimos klinika sudariusi sutartį su laboratorija, kuri irgi atlieka šį tyrimą, manau, gali paskirti ir šeimos gydytojas.

ANTIGRIPINIAI PRIEŠVIRUSINIAI VAISTAI: KAM JIE SKIRIAMI?

Klausimas. Kuriais atvejais, susirgus gripu, turi būti skiriami antigripiniai priešvirusiniai vaistai? Ar jie reikalingi visais atvejais? Anksčiau buvo teigiama, kad gripui įveikti užtenka gulėjimo režimo ir arbatų?

Antigripiniai priešvirusiniai vaistai gali būti skiriami visiems, ypač komplikuoto gripo atveju ar esant sunkiai gretutinei patologijai. Kadangi labai stiprus gydymo efektas stebimas skiriant šiuos vaistus per pirmas 48 ligos valandas, galima juos skirti ir nesant gretutinių ligų ar komplikacijų, norint sumažinti ligos trukmę ir komplikacijų išsivystymą. Praėjus 48 val. šie vaistai taip pat skiriami, jeigu būklė nepagerėja taikant simptominį gydymą.

Antigripiniai vaistai sumažina ligos trukmę, komplikacijų ir mirčių dažnį, ypač jei jie pradėti vartoti per pirmas 48 val.

Tikslios rekomendacijos, kada turi būti skiriami neuraminidazių inhibitoriai (antigripiniai vaistai):

Hospitalizuotas pacientas, kuriam įtariama ar yra patvirtinta gripo infekcija.

Pacientas esant sunkiai, komplikuotai ar progresuojančiai ligos eigai.

Pacientai, kurie turi didelę gripo komplikacijų riziką:

Vaikai iki 2 metų;

Vyresni nei 65 metų žmonės.

Asmuo, sergantis lėtine plaučių (įskaitant astmą), kardiovaskuline (išskyrus hipertenziją kaip vienintelę patologiją), inkstų, kepenų, hematologine ar metaboline liga (įskaitant CD) ar neurologine būkle (smegenų pažeidimas, periferinių nervų ir raumenų pažeidimas, epilepsija, insultas, protinis atsilikimas, vystymosi atsilikimas, raumenų distrofija).

Imunosupresinė būklė vartojant imunosupresantus, ŽIV infekcija.

Nėštumas ar 2 savaičių pogimdyminis periodas.

Asmenys iki 19 metų amžiaus, kuriems yra skiriama ilgalaikė aspirino terapija.

Amerikos indėnų/Aliaskos tautybės žmonės.

Morbidinis nutukimas (KMI ≥40).

Slaugos namų pacientai.

PADIDĖJĘS EOZINOFILŲ SKAIČIUS – AR VISADA TAI RODO PARAZITOZĘ?

Klausimas. Norėčiau sužinoti, ar organizme nėra parazitų, nes dažnai vargina pilvo gurgėjimas, pūtimas. Ar kraujo tyrimas, nustatantis aezinofilų kiekį, yra patikimas? Ar vis dėlto yra būtinas išmatų tyrimas?

Kraujo tyrimas padeda orientuotis nustatant diagnozę. Jeigu nustatomas padidėjęs eozinofilų skaičius, viena iš priežasčių yra parazitai. Nors ne visais parazitozių atvejais jis būna padidėjęs. Šviežių išmatų tyrimas padeda tiksliau nustatyti priežastį ir parazitų rūšį, tačiau jis gali būti kartais taip pat neigiamas. Kartojantis simptomams tyrimas gali būti kartojamas.

ESCHERICHIA COLI ŠLAPIME: KUO TAI PAVOJINGA?

Klausimas. Šlapimo pasėlyje rastos Escherichia coli bakterijos. Ligonis senyvas, naudoja sauskelnes. Gydoma uvaminu. Kuo pavojingos šios bakterijos?

Escherichia coli šlapime dažniausiai gali būti šlapimo takų infekcijos, sepsio priežastis, gydymas antibiotikais skiriamas, kai yra klinikiniai infekcijos požymiai. Escherichia coli yra normali žarnyno mikroflora.

Asimptominė bakteriurija (kai šlapimo pasėlyje nustatomos bakterijos, nors kitų klinikinių infekcijos požymių nėra) yra dažna būklė įvairiose pacientų grupėse. Asimptominė bakteriurija gydoma tik prieš tam tikras urologines procedūras, kai tikimasi kraujavimo, arba nėščioms moterims. Visiems kitiems antibakterinis gydymas nesumažina simptominės infekcijos dažnio ir neapsaugo nuo infekcijos pasikartojimų ateityje, taip pat neturi įtakos tolimiesiems rezultatams.

Be reikalo paskirtas antibakterinis gydymas padidina bakterijų atsparumo antibiotikams išsivystymą kitų šlapimo takų infekcijų epizodų metu, taip pat yra šalutinis antibiotikų poveikis ir išlaidos.

Asimptominė bakteriurija diferencijuojama nuo šlapimo takų infekcijos, kai nėra šlapimo takų infekcijai būdingų simptomų ar požymių arba kai yra aiški kita (ne šlapimo takų) priežastis, paaiškinanti paciento būklę.

KAIP DIAGNOZUOJAMAS IR GYDOMAS ENCEFALOMIELITAS? 

Klausimas. Ar encefalomielitas pagydomas? Kokiais būdais yra patvirtinama diagnozė?

Kadangi smegenų audinys yra ypač jautrus metaboliniams pokyčiams, po pažeidimo atsikuria labai lėtai ir dažniausiai nevisiškai, tačiau nuo poinfekcinių encefalomielitų dažniausiai visiškai pasveikstama.

Encefalitu vadinamas galvos smegenų parenchimos uždegimas. Nugaros smegenų uždegimas vadinamas ,,mielitu”. Jeigu tuo pačiu metu pažeidžiamos galvos ir nugaros smegenys, liga vadinama ,,encefalomielitu”. Sergant virusinėm centrinės nervų sistemos infekcijomis, nugaros smegenys pažeidžiamos retai. Encefalomielitas dažniausiai būna poinfekcinis. Poinfekciniai encefalomielitai kyla ne dėl tiesioginio viruso poveikio, bet dėl sisteminės virusinės infekcijos sukeltų imunologinių pokyčių – imuninės reakcijos į smegenų audinį, ypač mielino bazinį proteiną. Poinfekciniai encefalomielitai prasideda praėjus vienai – dviem savaitėms po sisteminės virusinės infekcijos. Dažniausi poinfekcinių encefalomielitų sukėlėjai šiuo metu yra respiracines kvėpavimo takų infekcijas sukeliantys virusai, ypač gripo virusas, ir Varicella zoster virusas.

Diagnozė nustatoma remiantis klinikiniais požymiais, likvoro tyrimu, magnetinio rezonanso tyrimu. Encefalitui būdingas karščiavimas ir įvairūs smegenų parenchimos pažeidimo simptomai (galvos skausmas, pykinimas, sąmonės sutrikimas, traukuliai, kalbos, koordinacijos sutrikimai, hemiparezės, elgesio pokyčiai ir kt.). Dažniausi mielito požymiai – vangios periferinės galūnių parezės, susilpnėję sausgysliniai refleksai, mažojo dubens organų inervacijos sutrikimai. Gerokai rečiau nustatoma segmentinio ar laidinio tipo jutimo sutrikimų ir spazminių parezių. Pirminių virusinių encefalitų ir poinfekcinių encefalitų ar encefalomielitų klinika iš esmės nesiskiria, bet pastariesiems būdingi prieš 5dienas – 3 savaites buvę virusinės kvėpavimo takų, bėrimo ar žarnyno infekcijos požymiai.

Likvoro tyrimas yra svarbiausias pirminių ir poinfekcinių encefalomielitų diagnostikos metodas. Maždaug 1/3 poinfekcinių encefalomielitų likvoras būna be uždegiminių pokyčių. Magnetinio rezonanso metu stebimi tipiški pokyčiai yra daugybiniai hiperintensinių zonų židiniai. Elektroencefalogramoje registruojamas difuzinis ritmo sulėtėjimas.

Svarbiausias diferencinės diagnostikos tikslas – atmesti kitas neurologines ligas, kurios gali pasireikšti smegenų parenchimos pažeidimo simptomais ir yra gydomos specifiškai. Encefalitas skiriamas nuo smegenų auglio, absceso, hemoragijos, cistos, sklaidos defektų. Pagrindinis tyrimo metodas šioms ligoms diferencijuoti yra KT arba MRT. Encefalitą gali imituoti metaboliniai sutrikimai (hipoglikemija, uremija), intoksikacijos (medikamentai, cheminės medžiagos, Reye sindromas). Taip pat yra daug bakterinių ir grybelinių infekcijų, sukeliančių centrinės nervų sistemos simptomus.

Encefalomielitas gali būti ir viena iš keliautojų ligų ( Venesuelos arklių encefalomielitas, Rytų arklių encefalomielitas ir kt.).

BAKTERIJA KLEBSIELLA PNEUMONIAE ŠLAPIMO PASĖLYJE. KUO JI PAVOJINGA?

Klausimas. Kuo pavojinga šlapimo pasėlyje rasta Klebsiella pneumoniae? Senyva ligonė naudoja sauskelnes, nevaikšto.

Jokių infekcijos požymių ar simptomų nėra, gydyti antibiotikais nereikia.

Besimptomė bakteriurija (kai teisingai paimtame šlapimo pasėlyje nustatomos bakterijos, nors kitų klinikinių infekcijos požymių nėra) yra dažna būklė įvairiose pacientų grupėse. Besimptomė bakteriurija gydoma tik prieš tam tikras urologines procedūras, kai tikimasi kraujavimo, arba nėščioms moterims. Visiems kitiems antibakterinis gydymas nesumažina simptominės infekcijos dažnio ir neapsaugo nuo infekcijos pasikartojimų ateityje, taip pat neturi įtakos tolimiesiems rezultatams.

Be reikalo paskirtas antibakterinis gydymas padidina bakterijų atsparumo antibiotikams išsivystymą kitų šlapimo takų infekcijos epizodų metu. Taip pat yra šalutinis antibiotikų poveikis ir išlaidos.

Klebsiella peumoniae, pasižyminčių dauginiu atsparumu antibiotikams, sukelta šlapimo takų infekcija ypač greitai plinta ir gali sąlygoti sepsį ir padidėjusį mirtingumą.

Besimptomė bakteriurija atskiriama nuo šlapimo takų infekcijos, kai nėra šlapimo takų infekcijai būdingų simptomų ar požymių arba kai yra aiški kita (ne šlapimo takų) priežastis, paaiškinanti paciento būklę.

AR GALIU UŽSIKRĖSTI ŽIV TUALETE?

Klausimas. Ar įmanoma užsikrėsti ŽIV viešajame tualete šlapinantis? Šlapimo lašiukai atšoko nuo klozeto vidaus ant lytinių organų, o ten vėliau pastebėjau nemažai nenuleisto svetimo menstruacijų kraujo.

ŽIV neužsikrečiama viešajame tualete šlapinantis. Apsitaškymas sėdint netvarkingame tualete nėra ŽIV užsikrėtimo rizika, netgi jei tai būtų ŽIV infekuoto ligonio kraujas.

ŽIV be žmogaus organizmo gali gyvuoti labai trumpai. Nors tyrimuose pastebėta, kad ŽIV gali būti gyvybingi aplinkoje be žmogaus organizmo tam tikrą laiką (kelias dienas ar savaites priklausomai nuo temperatūros, drėgmės ir kitų sąlygų, pvz., 3-7 dienas kraujyje kambario temperatūroje), laboratorijose paprastai tiriamas didelis virusų kiekis, kuris praktiškai toks aplinkoje nebūna, ir per keletą valandų sumažėja 90-99 proc., todėl teorinė galimybė labai sumažėja. Švirkštuose sudžiūvusiame kraujyje ŽIV gali išlikti gyvybingi ilgiau (iki 42 dienų) dėl susidariusios hermetinės ertmės tarp adatos galiuko ir stūmoklio. Taigi  ŽIV blogos sąlygos gyvuoti yra ore be žmogaus organizmo, tačiau gerai šis virusas išgyvena žmogaus organizmo viduje (tarkime, per lytinius santykius) ar kitose susidariusiose uždarose ertmėse (pvz., adatose, zonduose).

Be to, kad užsikrėstum ŽIV, vienu metu turi būti šios trys sąlygos:

1. Infekuoto ligonio organizmo skysčiai (pavojingiausi – kraujas, sperma, makšties išskyros, pienas).

2. Pasidalijimas skysčiais (nesaugūs lytiniai santykiai, infekuoto kraujo perpylimai ar organų persodinimai (donorai yra tikrinami), intraveniniai narkotikai per nesterilias švirkštimosi priemones, tatuiruotės nesteriliomis priemonėmis, nelaimingi atsitikimai, nėštumas, gimdymas, maitinimas krūtimi ir kt.),

3. Viruso patekimas į kraujotaką (specialios gleivinės ląstelės varpos, makšties ar išangės viduje, kitos organizmo gleivinės, pažeista oda, per placentą, virkštelę ir kt.).

Nėra užregistruota ŽIV užsikrėtimo atvejų kontaktuojant su aplinkos paviršiumi, ant kurio išsiliejęs kraujas, sperma ar kiti organizmo biologiniai skysčiai.

Žinomi trys ŽIV plitimo būdai: per kraują, lytinių santykių metu (vaginalinių, analinių, oralinių), iš motinos vaikui (nėštumo, gimdymo ar maitinimo krūtimi metu).

          ŽIV neplinta:

per orą (kosint, čiaudint) ar bučiuojantis;

per vandenį ir maistą;

buitinio kontakto metu (naudojantis bendru tualetu, vonia, indais, suolais, sporto inventoriumi, kartu plaukiojant baseine; taip pat liečiant, žaidžiant, gyvenant šalia ŽIV užsikrėtusio žmogaus);

per prakaitą ar ašaras;

per vabzdžių įkandimus.

ŽIV randama ir kituose organizmo skysčiuose (šlapime, seilėse, prakaite, ašarose), tačiau jų koncentracija nedidelė, todėl nekelia užsikrėtimo pavojaus. Aprašyta keletas labai retų atvejų, kuomet ŽIV užsikrečiama šeimoje (ne lytinių santykių metu), namų aplinkoje kontaktuojant su krauju ar kitais žmogaus biologiniais skysčiais (slaugant ar kitais ne visada iki galo aiškiais būdais, todėl šeimos nariai turi būti apmokyti infekcijų kontrolės ir profilaktikos priemonių).

PERSIRGAU MENINGOKOKINE INFEKCIJA. AR GALIU SUSIRGTI DAR KARTĄ?

Klausimas. Esu persirgusi meningokoko infekcija. Ar įmanoma susirgti dar kartą?  Ir ar gimęs kūdikis jis gauna apsaugą nuo šios ligos, ar ne?

Persirgus meningokokine infekcija susiformuoja specifinis imunitetas prieš atitinkamą meningokokų serogrupę, todėl galimybė užsikrėsti išlieka kitais meningokokais. Specifinio imuniteto trukmė nėra tiksliai žinoma. Nors skiriama 13 Neisseria meningitidis (meningokokų) serologinių grupių (labiausiai susiję su meningokokine invazine infekcija A, B, C, Y, W-135, X), nemažai serotipų ir subtipų, Lietuvoje didžiausią dalį sudaro ir sunkiausių meningokokinės infekcijos formų priežastis – B meningokokai. Afrikoje labiausiai paplitusi meningokoko A serologinė grupė. Europoje A tipo meningokoko sukelti susirgimai nedažni, šiame regione (apie 95 proc.) beveik vienodu dažniu ligas sukelia B ir C serogrupės meningokokai.

Pakartotinės meningokokinės infekcijos, sukeltos tos pačios serogrupės ir serotipo meningokoko, buvo aprašytos pacientams, kuriems nustatytas komplemento ar imunoglobulinų nepakankamumas.

Pro placentą iš motinos gautas imunitetas meningokokinei infekcijai trunka keletą mėnesių.

VAISTAI NUO PARAZITŲ PROFILAKTIŠKAI: AR VARTOTI?

Klausimas. Ar galima vaistus Helmintox vartoti profilaktiškai, dėl visa ko, nes gydytojai teigia, kad tyrimų dėl galimų parazitų neverta daryti? Kokių taisyklių laikytis? Kalbama, kad išgėrus tris tabletes reikia gerti dar tris po dešimties dienų. Ar tikrai?

Helmintox (Pyrantel pamoate) galėtų būti vartojamas kirmėlinių ligų profilaktikai, jei yra didelė rizika užsikrėsti.

Iš klausimo nėra aišku, apie kokius parazitus galvoja skaitytoja ir kodėl juos nori profilaktiškai gydyti. Lietuvoje labiausiai paplitusios parazitinių kirmėlių sukeltos ligos (helmintozės) yra enterobiozė (spalinės) ir askaridozė, kurias ir veikia minėtas vaistas. Jis dar gali būti skiriamas ankilostomozei (Lietuvoje neregistruota atvejų) ir rečiau trichineliozei (simptomų nesukeliančios trichineliozės formos gydyti nereikia).

Nors kirmėlių kiaušinėlius ne visada paprasta surasti lengvų infekcijų metu, enterobiozės atveju trijų iš eilės dienų išangės srities raukšlių nuograndų tyrimas (anksti ryte, prieš prausimąsi, nepasituštinus) tikimybę surasti kiaušinėlius labai padidina. O askaridozės atveju kiaušinėlių rekomenduojama ieškoti išmatų koncentruotuose preparatuose.

Profilaktiškai gali būti gydomi enterobioze sergančiojo šeimos nariai ir visi kartu gyvenantys ar to paties kolektyvo asmenys, taip pat kirmėlinių ligų endeminių ir hiperendeminių regionų (tropinių, subtropinių) gyventojai (priešmokyklinio, mokyklinio amžiaus vaikai, vaisingos moterys, įskaitant nėščias II ir III trimestre bei maitinančias krūtimi, didelės profesinės rizikos asmenys (pvz., kalnakasiai)). Endeminių regionų gyventojams profilaktika taikoma vieną (jei susirgimų mokykliniam amžiuj siekia 20 proc. ) arba du (jei susirgimų 50 proc. ir daugiau) kartus per metus.

Helmintox profilaktiškai enterobiozės atveju skiriamas 11 mg/kg vienkartinai (maksimali dozė 1g), norint išvengti reinfekcijos, rekomenduojama dozę kartoti po 2 savaičių. Kartu gydomi ir kontaktiniai asmenys. Askaridozės atveju skiriama Helmintox11mg/kg per parą (maksimali paros dozė 1 g), geriausia tris dienas iš eilės. Gydymas gali būti kartojamas, jei ištyrus po 2 savaičių išmatose dar randama kiaušinėlių. Nerekomenduojama profilaktika kūdikiams iki vienų metų, nėščioms moterims pirmo trimestro metu, įvertinti rizikos ir naudos santykį.

Norėčiau priminti, kad enterobiozės atveju užsikrėtimo ir reinfekcijos profilaktikai labai svarbi yra asmeninė higiena: plauti rankas prieš valgį ir pasituštinus, trumpai kirpti nagus, kasdien valyti namus, dažnai keisti ir lyginti patalynę bei naktinius marškinius, ryte sėdmenys ir išangė turi būti apiplaunami su muilu, nes taip pašalinami spalinių kiaušinėliai ir nuo kartotinio užsikrėtimo apsisaugo pats ligonis ir apsaugomi aplinkiniai. Askaridozės atveju asmens higiena, rankų plovimas ir daržovių bei vaisių plovimas tekančiu vandeniu padeda išvengti askaridžių invazijos.

VIRUSINIS ENCEFALITAS IR ERKINIS ENCEFALITAS: AR TAI TA PATI LIGA?

Klausimas. Ar virusinis encefalitas ir erkinis encefalitas yra ta pati liga? Kuo jos skiriasi?

Erkinis encefalitas yra virusinis, nes jį sukelia erkinio encefalito virusas, tačiau yra ir kitų virusų, galinčių sukelti encefalitą (enterovirusas, Herpessimplex, CMV, EBV, adenovirusai, ŽIV ir kt.), todėl terminas virusinis encefalitas nebūtinai reiškia, kad tai erkinis.

Iš pradžių pagal juosmeninės punkcijos tyrimo rezultatus nustatoma, ar encefalitas yra virusinis, ar bakterinis, vėliau pagal kiekvienam virusui būdingus simptomus gali būti atliekami papildomi tyrimai, norint nustatyti, koks virusas sukėlė ligą. Erkiniam encefalitui patvirtinti papildomai randama anti TBE IgM kraujyje.

Kad pacientui yra virusinis encefalitas, paprastai sakoma tada, kai atlikta juosmeninė punkcija, rasti pakitimai būdingi virusiniam, tačiau tikslus virusas dar nenustatytas, arba kai neigiami įtariamų pagal simptomus virusų tyrimai. Tuomet lieka nepatikslintas virusinis encefalitas, nes ne visus virusus galima ištirti.

Įvairiems virusams būdingi skirtingi encefalito požymiai, priklausantys nuo viruso tropizmo tam tikrų CNS ląstelių, darinių arba sričių atžvilgiu ir lydinčių patologinių kitų sistemų požymių ir išskirtinių epidemiologinių faktorių. Visi šie požymiai padeda nuspėti galimą etiologiją, bet ją patvirtinti galima tik virusologiniais tyrimais.

Erkiniam encefalitui, kitaip nei kitiems virusiniams encefalitams, būdingas erkės įkandimas, buvimas miške (nors dažnai pacientai to nepažymi), sezoniškumas, dažnesnė dvibangė ligos eiga, dažnesni liekamieji reiškiniai, tačiau patvirtinti ar atmesti erkinio encefalito diagnozę galima tik atliekant minėtą serologinį tyrimą.

MAŽAS HEMOGLOBINO BEI TROMBOCITŲ KIEKIS KRAUJUJE. AR TAI DĖL LAIMO LIGOS?

Klausimas. Mano mamai 50 metų, prieš 3 mėnesius jai buvo įsisiurbusi erkė, neseniai diagnozavo Laimo ligą. Per mėnesį laiko jos kraujas labai nusilpo: hemoglobinas 80g/l ir kritiškai žemas trombocitų kiekis (geležis ir kt. – norma). Perpylė kraują, hemoglobinas lyg ir atsistatė, tačiau trombocitų kiekis toks pat kritiškai mažas, ją gydantys gydytojai nežino, kodėl taip yra. Ar tai yra dėl Laimo ligos? Gydytojai sako, kad ji jau persirgo, bet specialaus gydymo jai nebuvo taikyta.

Laimo ligai nebūdingi pakitimai bendrame kraujo tyrime. Trombocitopenija ir anemija rodo, kad reikia pagalvoti apie kitą diagnozę arba Laimo ligos koinfekciją su kitomis tų pačių erkių pernešamomis infekcijomis (anaplazmoze (erlichioze), babezioze (šios dvi ligos Lietuvoje paplitusios tik tarp gyvūnų, žmonių atvejis registruotas kol kas vienintelis – įvežtinis iš JAV. Be to, panašu kad ir klinikinis vaizdas neturi šioms ligoms būdingų požymių – ūmios eigos, karščiavimo, intoksikacijos ir kt.)). Trombocitopenija gali būti stebima erkinio encefalito pirmos bangos metu (erkinio encefalito pirma banga prasideda praėjus 2-33 dienoms po erkės įkandimo ir trunka 1-8 dienas, trombocitų kiekis atsikuria savaime).

Kitos galimos trombocitopenijos kartu su anemija ir leukopenija priežastys – kitos infekcijos (EBV, CMV, hepatitas, parvoviruso B19 infekcija, ŽIV, maliarija, sepsis ir kt.), kai kurie vaistai, autoimuninės ligos, blužnies padidėjimas, kraujo ligos.

Laimo ligos antikūnai kraujyje mūsų šalyje nustatomi apie 18 proc. sveikų gyventojų, todėl specifinis gydymas dažniausiai skiriamas, kai kartu yra ir Laimo ligai būdingi klinikiniai simptomai.

Trombocitai atkuriami perpilant trombocitų masę (hemoglobinas – eritrocitų masę), kai jų kiekis paprastai būna mažesnis nei 10×109/L arba yra kraujavimo požymiai ar rizika, iki tol nustatomos priežastys, gydoma vaistais. Refrakteriški trombocitų perpylimui (trombocitų kiekis išlieka toks pats ar sumažėja) pacientai būna dažniausiai dėl aloimunizacijos, kurios metu gaminasi antikūnai prieš trombocitus. Kitais atvejais (pvz., sepsio metu) gali būti sutrumpėjęs trombocitų gyvavimo laikas, trombocitų kiekis po transfuzijos padidėja, bet po kelių valandų vėl sumažėja.

HEPATITAS C: KOKĮ POVEIKĮ LIGAI DARO ALKOHOLIS?

Klausimas. Prieš porą metų sužinojau, jog sergu hepatitu C. Metus laiko gydžiausi ir virusas kaip ir dingo (virusas buvo dingęs per pirmus 3 gydymo mėn.). Praėjus pusei metų po gydymo, viruso nerado, bet praėjus metams rado 60 antikūnų. Pirmuosiuose testuose jų buvo 3000000. Ar tai reiškia, kad liga atsinaujino? Ar alkoholis skatina hepatito C antikūnų dauginimąsi? 

Norėčiau patikslinti, kad vien tik antikūnų prieš hepatito C virusą (anti HCV) radimas nepadeda diferencijuoti ūminės, lėtinės infekcijos ir pasveikimo po persirgto hepatito C, nes susidarę antikūnai kraujyje išlieka visą gyvenimą.

Skaitytojui gydymo efektyvumui įvertinti greičiausiai buvo atliekamas hepatito C viruso kiekio (viremijos) nustatymas (HCV-RNR). Jeigu dabar praėjus metams vėl rasta HCV-RNR, tai rodo, kad yra ligos atkrytis (liga atsinaujino). Retu atveju, buvus naujam kontaktui, galima reinfekcija, kai nustatomas skirtingas hepatito C virusas.

Atkryčiai po sėkmingo gydymo gali išsivystyti trečdaliui pacientų, iš jų didžioji dalis per pirmus šešis mėnesius po antivirusinio gydymo, tačiau iki trečdalio atkryčių atvejų gali atsirasti ir vėliau, dažniausiai per pirmus dvejus metus, nors išlieka tikimybė iki 4 metų. Atkryčių išsivystymui turi reikšmės didesnis pradinis HCV-RNR kopijų skaičius, vyresnis amžius, antivirusinio gydymo dozių sumažinimas, cirozė, nutukimas, menopauzė, lėtas virusologinis atsakas į gydymą, pirmas genotipas, minimali rezidualinė viremija, ŽIV-hepatito C koinfekcija, ALT padidėjimas gydymo metu pasiekus neigiamą HCV-RNR.

Linkstama manyti, kad vien alkoholis tiesiogiai nesusijęs su hepatito C virusų replikacija (ruošimusi daugintis) ar antikūnų gamyba, tam reikalingi ir kiti veiksniai. Taip pat aprašoma, kad jo vartojimas po efektyvaus gydymo tiesiogiai nesusijęs su atkryčiais.

Tačiau alkoholio neigiamas poveikis hepatitui C yra neabejotinas. Alkoholio vartojimas yra papildomas faktorius, kuris gali skatinti greitesnį kepenų fibrozės progresavimą į kepenų cirozę, kepenų vėžį, sumažėjusį reagavimą į gydymą. Hepatito C metu ir vartojant alkoholį padidėja oksidacinis stresas, kuris gali turėti reikšmės virusų replikacijai ir imunitetui. Hepatitas C ir alkoholis slopina imunitetą, dėl to sustiprėja viruso plitimas. Imuninio atsako sutrikimas sąlygoja sumažėjusį viruso infekuotų ląstelių pasišalinimą, viruso persistavimą, progresuojantį kepenų pažeidimą.

Alkoholį vartojantiems pacientams imuninis atsakas slopinamas ne tik hepatito C, bet ir alkoholio, skiriant gydymą jis negali būti iki galo atkurtas, todėl išlieka galimybė naujų pablogėjimų, infekcijos pasikartojimų. Neigiamas tyrimo rezultatas nebūtinai reiškia lėtinės infekcijos nebuvimą, nes gali būti per maži viruso kiekiai, kad būtų nustatyti kraujo mėginyje.

KOKIA TIKIMYBĖ UŽSIKRĖSTI BAKTERIJOMIS ADATA ĮSIDŪRUS Į PIRŠTĄ?

Klausimas. Mano močiutei ėmė kraujo ir su ta adata netyčia man įdūrė. O močiutei buvo sepsis, tad bijau, jog galiu ir aš užsikrėsti. Kokia yra tikimybė apsikrėsti infekcine liga nuo adatos įdūrimo į pirštą? Po kiek laiko galima eiti atlikti kokius nors kraujo tyrimus, kad įsitikinčiau, ar nėra užkrėtimo, ir koks tai būtų tyrimas?

Užsikrėtimas bakterijomis nuo krauju užterštų adatų yra nedažnas, daugiausia dėl santykinai tranzitinio daugumos bakterijų pobūdžio kraujyje. Kokia tikimybė užsikrėsti bakterijom, sukėlusiom sepsį, nuo adatos įdūrimo į pirštą, yra sunku tiksliai įvertinti, nes yra tik pavieniai dokumentuoti atvejai.

Apie 20 rūšių bakterijų (tarp jų stafilokokai ir streptokokai), taip pat virusai, pirmuonys, grybeliai tokiu būdu yra sukėlę infekcijas. Infekcijų dažnis priklauso nuo mikroorganizmo rūšies, kiekio, nuo organizmo imuninės sistemos. Dažniausiai minimos vietinės odos ir minkštųjų audinių infekcijos, infiltratai įsidūrimo vietoje ir retais atvejais tenosinovitas, bakteriemija.

Aiškių rekomendacijų, kaip stebėti tokius pacientus, nėra. Infekciją rodytų atsiradę klinikiniai simptomai (paraudimas, patinimas, karštis, skausmas dūrio vietoje ar pakilusi temperatūra) ir tuomet reiktų atlikti tyrimus (bendrą kraujo tyrimą, C reaktyvinį baltymą, du kraujo pasėlius ir žaizdos pasėlį prieš antibakterinio gydymo skyrimą). Galvojant apie besimptomę bakteriemiją (bakterijas kraujyje) kraujo pasėliai galėtų būti imami praėjus inkubaciniam periodui. Dažniausių sepsį sukeliančių bakterijų inkubacinis periodas yra 1-4 dienos, kai kurių gali siekti ir 6 savaites.

Nuo adatos įdūrimo dažniausiai užsikrečiama virusinėm infekcinėm ligom nuo hepatitu C (rizika 3 proc.), hepatitu B (30 proc.) ir ŽIV (0,3 proc.) sergančių ligonių. Šiais atvejais yra tikslios stebėjimo, tyrimų atlikimo ir profilaktikos schemos.

VIS PASIKARTOJA ROŽĖ. AR ĮMANOMA GALUTINAI PASVEIKTI?

Klausimas. Vyras ketvirtą kartą susirgo rože. Kaskart gydomės antibiotikais. Gal yra kokie tyrimai, kurie padėtų nustatyti, kodėl ši liga kartojasi? Ar įmanoma nuo šios ligos galutinai pasveikti? 

Rožė linkusi kartotis beveik trečdaliui atvejų. Pagrindinės rožės recidyvų priežastys yra infekcijos vartų (odos pažeidimo) persistavimas, per kur patenka bakterijos ir sukelia šią odos ir minkštųjų audinių infekciją, ir sumažėjusi organizmo vietinė gynyba dėl venų nepakankamumo ar limfedemos.

Odos pažeidimas gali būti labai mažas ir kliniškai nepastebimas. Tai ne tik žaizdos, traumos (įskaitant operacijas), trofinės opos, bet ir tarpupirščių grybelis, odos ligos (dermatitas, egzema) arba tiesiog maceruota (sudrėkusi), įtrūkusi dažniausiai tarpupirščių srityje oda, nuospaudos, įdrėskimai, iššutimai, įsidūrimai, nudegimas, vabzdžių įkandimas. Akivaizdūs infekcijos vartai būna tik 1/5 atvejų. Papildomai gali būti atliekamas tyrimas dėl grybelio, jei neaišku iš apžiūros.

Pirmo rožės epizodo metu susidariusi limfedema gali sąlygoti tolesnį rožės kartojimąsi. Edema dėl venų nepakankamumo ar limfedema gali būti įtarta iš apžiūros, venų kraujotakai patikslinti gali būti atliekama echoskopija.

Kiti rečiau minimi veiksniai, dėl ko gali kartotis rožė, yra nutukimas, rūkymas, onkologinė patologija, gyvenamosios vietos neturėjimas, stresas. Kartais rožę gali sukelti bakterijos, patekusios limfogeniniu ar hematogeniniu keliu iš kitų infekcijos židinių.

Norint išvengti recidyvų ar juos sumažinti yra būtina, nors ne visada lengvai įgyvendinama, rizikos veiksnių korekcija, pakankamas antibakterinis gydymas. Gali būti taikoma profilaktika ilgo veikimo penicilinu ar geriamuoju penicilinu ar eritromicinu, tačiau efektas taip pat nėra visiems, ypač jei išlieka rizikos veiksniai. Todėl svarbu vengti traumų, odos pažeidimo, susižeidus žaizdą tvarkyti iš karto, laikytis pėdų priežiūros ir higienos, grybelio atveju naudoti priešgrybelinį tepalą.

Nors manoma, kad cukrinis diabetas neturi tiesioginės reikšmės rožės kartojimuisi, diabetinėje pėdoje yra sumažėję jutimai, todėl šiems pacientams pažeidimų ypač reiktų vengti ir kojas apsižiūrėti dažnai.

Kojų edemos dėl venų nepakankamumo  ir limfedemos atveju gydant svarbu gulint lovoje laikyti koją pakeltą, praėjus ūmiam rožės epizodui gali padėti kompresinės kojinės, kartais gali prireikti ir chirurginio gydymo.

AR LAIMO LIGA GALI SUKELTI PSICHOZĘ?

Klausimas. Nuo erkės įsisiurbimo praėjo apie 2 mėn. ar kiek mažiau, nustatyta Laimo liga. Ar galėjo pažeisti psichiką, sukelti psichozę?

Retais atvejais Laimo ligos metu gali būti stebimi ir psichikos sutrikimai. Nervų sistema gali būti pažeista (neuroboreliozė) ankstyvoje diseminacijos (II) ir vėlyvoje (III) Laimo ligos stadijoje. Ankstyva diseminacijos stadija prasideda praėjus kelioms savaitėms ar keliems mėnesiams nuo Laimo ligos sukėlėjų – borelijų – patekimo į organizmą. Neurologiniai simptomai pasireiškia po 1-12 (dažniausiai 4-6) savaičių po erkės įkandimo, dažniausiai nuo liepos iki gruodžio mėn.

Dažniausias sindromas – poūmis limfocitinis meningoradikuloneuritas (Bannwartho sindromas). Pagrindiniai ir dažniausiai pasitaikantys simptomai: stiprus nugaros skausmas ir veidinio nervo parezė. Ilgainiui atsiranda ir kiti simptomai: bloga nuotaika, sutrikęs miegas, sumažėjęs darbingumas, apetitas, kritęs svoris. Labai retai ankstyvoje diseminacijos stadijoje borelijos sukelia mielitą (spazminės paraparezės, segmentinis jutimo sutrikimas, šlapimo pūslės inervacijos sutrikimas, užpakalinių šulų pažeidimas) ir ypač retai encefalitą (hemiparezės, traukuliai, smegenėlių, ekstrapiramidinės sistemos pažeidimas ar emocijų (intelektualinių funkcijų) sutrikimas).

Reti požymiai, dokumentuoti tik pavienių atvejų aprašymuose, susiję su šia infekcija, buvo sumišimas, smegenėlių ataksija, opsoklonusas-mioklonija, akių plazdėjimas, apraksija, hemiparezės, į Parkinsono ligą panašūs simptomai, į poliomielitą panašūs sindromai ir ūmus į insultą panašus sindromas, sukeltas smegenų vaskulito.

Vėlyva (lėtinė) stadija prasideda praėjus mėnesiams ar metams nuo užsikrėtimo. Ji yra reta. Nervų sistemos pažeidimas šioje stadijoje dažniausiai gali pasireikšti dviem sindromais: lėtiniu encefalomielitu arba lėtine periferine polineuropatija. Lėtiniam encefalomielitui būdingi neurologiniai simptomai – spinalinė ar cerebeliarinė ataksija, spazminės paraparezės ar tetraparezės, šlapimo pūslės inervacijos sutrikimas, psichikos sutrikimai, hemiparezė.

––––

Pateikta informacija paskelbta svetainėje vlmedicina.lt

Daugiau patikimos informacijos apie infekcines ligas rasite Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro svetainėje ulac.lt