Atsparumas antiretrovirusinei terapijai. Kas svarbiau: antivirusinių vaistų skaičius ar jų kokybė?

Šiandien ŽIV-1 infekcijai gydyti turime daug efektyvių ir gerai toleruojamų vaistų.

Nors ir galima nuspėti vaisto poveikį, tačiau jo atsparumas (pagal tai, kiek ilgai antiretrovirusinis gydymas išlieka veiks- mingas atsižvelgiant į greitą ir į klaidas linkusį ŽIV replika- vimą), kurį lemia atsparumo barjeras, tarp antiretrovirusinių vaistų skiriasi [1–3].

Pirmos kartos integrazės inhibitoriai elvitegraviras (EVG) ir raltegraviras (RAL) pasižymi mažu atsparumo barjeru ŽIV viru- sui. Norint pagerinti EVG veikimą, reikia sustiprinti jo farmakoki- netinį poveikį [2, 4–7]. Antros kartos integrazės inhibitoriai dolute- graviras (DTG) ir biktegraviras (BIC) sukurti taip, kad jų poveikio sustiprinti nereikia ir kartu šie vaistai pasižymi dideliu atsparumo barjeru virusams [1, 2, 8, 9]. Palyginti pirmos ir antros kartos pro- teazės inhibitorius (PI), antros kartos PI (darunaviras) yra veiks- mingesni ir pasižymi didesniu atsparumo barjeru nei pirmos kartos PI be farmakokinetinio sustiprinimo (pvz., SQV ir NFL) [10, 11].