Santrauka
Šiemet minime 30 metų, kai Lietuvoje buvo nustatytas pirmasis žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) sukeltas ligos atvejis [1]. Iki 2018 metų rugpjūčio mėnesio Lietuvoje iš viso diagnozuota 3 100 ŽIV infekcijos atvejų, iš kurių beveik kas septintas infekuotasis yra miręs dėl įvairių priežasčių [2]. Taigi Lietuvos sveikatos priežiūros sistema jau kelis dešimtmečius susiduria su ŽIV infekcija. Pirmą kartą ŽIV liga pastebėta Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) 1981 metais, o pats ŽIV virusas atrastas 2 metais vėliau – 1983-iaisiais. Pasaulyje virusas plito greitai ir po 7–8 metų po jo atradimo JAV pasiekė ir Sovietų Sąjungą, įskaitant ir Baltijos šalis. Tuo metu molekulinė biologija ir virusologija jau buvo pakankamai išvystytos sritys. Tai leido greitai ištirti viruso genomą, identifikuoti viruso baltymus ir paaiškinti ŽIV gyvavimo ciklą. Šie laimėjimai vedė medicininių produktų, skirtų ŽIV gydyti, išradimo ir vystymo link. Antiretrovirusiniai vaistai buvo sukurti greitai, pirmieji vaistai gydymui buvo patvirtinti jau 1987 metais. Per pastaruosius 25 metus antiretrovirusinė terapija labai progresavo. Jos evoliuciją būtų galima suskirstyti į 3 eras – pagrindinio gydymo evoliucija, labai aktyvaus antiretrovirusinio gydymo etapas ir laikotarpis, kai pažangą skatino vadinamieji tretieji komponentai (1 pav.). 2003–2015 metais patvirtinta daug trečiųjų komponentų, o nukleotidiniais atvirkštinės transkriptazės inhibitoriais (NATI) pagrįstame pagrindinio gydymo modelyje vyko tik minimalūs pokyčiai (2 pav.). Iki šių dienų gydymui buvo pristatyta daugiau kaip 30 aktyvių komponentų. Jie, priklausomai nuo veikimo būdo, yra skirstomi į šias terapines klases: NATI, nenukleozidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (NNATI), proteazių inhibitoriai (PI), fuzijos inhibitoriai (FI), integrazės inhibitoriai (II), koreceptorių agonistai (KA) [5].
Priskyrimas: Kūrybinių bendrijų licencijos (CC BY 4.0).
Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.